Paranalinės liaukos yra viena tų temų, apie kurią informacijos šeimininkams yra gan mažai. Tačiau daugelis šunų šeimininkų bent kažką apie jas žino. Tuo tarpu retas žino, jog katės šias liaukas taip pat turi. Na, o plačiausia žinoma apie šeškų analines liaukas. Būtent jų dėka šeškas skleidžia savo specifinį kvapą. Šiame straipsnyje aptarsime kas yra tos paranalinės liaukos, kaip atpažinti jų ligas ir kaip pačiomis laiukomis pasirūpinti. Sekantį kartą detaliau aptarsime kokias problemas jos gali sukelti šunims ir katėms. Nors katėms analinių liaukų problemos yra labai retos, priešingai nei šunims.

Paranalinės liaukos yra dvi. Jos randamas prie išangės, maždaug ties 4 ir 8 valandomis. Kadangi jų atisvėrimo angelės yra šiek tiek įlindusios į išangės vidų, o jos pačios slepiasi po oda, jei šios liaukos neturi patologos, įprastai yra nepastebimos. Analines liaukas turi tiek patinai, tiek ir patelės. Šių liaukų funkcija pirmiausia yra pažintinė: jų dėka gyvūnai pažįsta vienas kitą ir perduoda svarbiausią informaciją apie lytį, amžių, sveikatos būklę. Taip pat manoma, kad šių liaukų išskiriamas sekretas yra naudojamas teritorijos žymėjimui tuštinantis. Liaukų išskiriamo sekreto kvapas yra kaip zebrų dryžiai ar žmonių pirštų atspaudai – visiškai individualus ir nėra dviejų gyvūnų su vienodu kvapu. Taip pat yra teorija, kad šių liaukų turinys sutepa išmatas ir palengvina tuštinimasi, jei augintiniui užkietėja viduriai. Be to manoma, kad kartu su paranalinių liaukų turiniu yra pašalinami ir kai kurie toksinai.

Paprastai šių liaukų turinys pasišalina kartu su išmatomis. Vis tik susijaudinus, išsigandus ar patiriant stresą, liaukų turinys taip pat gali spontaniškai pasišalinti.

DĖL KO TAI ĮVYKSTA?

Dažniausiai analinių liaukų problemas įtakoja du faktoriai: genetika ir mityba. Kai kuriems augintiniams problemos šioje srityje kartojasi, nes jie yra tiesiog linkę į šios vietos patologiją, tuo tarpu kiti augintiniai niekada gyvenime neturi problemų dėl analinių liaukučių. Bendrai imant, mažesnių veislių šunims ši patologija dažnesnė, tačiau gali pasitaikyti bet kuriam individui. Mityba taip pat daro labai didelę įtaką dėl kelių aspektų. Jei maiste yra per mažai skaidulų, tikėtina, jog pasireikš ši patologija. Ji taip pat dažnesnė gyvūnams, kurie dažnai minkštai ar skystai tuštinasi. Taip pat įtaką daro tiek maistinės, tiek ir aplinkos alergijos. Alergiškų šunų savininkai turėtų ypač atkreipti dėmesį į šią sritį. Paranalinių liaukų patologijos dažnesnės nutukusiems ar antsvorio turintiems gyvūnams, todėl labai svarbu išlaikyti sveiką gyvūno kondiciją. Taip pat labiau reikėtų atkreipti dėmesį į šią sritį, jie augintiniui dažnai kartojasi odos uždegimas, jis gali paveikti ir šias liaukutes.

POŽYMIAI, RODANTYS PARANALINIŲ LIAUKŲ PROBLEMAS

Vienas iš labiausiai šeimininkų dėmesį atkreipiančių požymių yra gyvūno „čiuožinėjimas“ ant užpakalio. Dažniausia to priežastis yra būtent paranalinių liaukų patologija, o ne kirminai kaip įprasta manyti. Augintiniu gali būti nebepatogu atsisėsti. Taip pat keturkojis dažnai kramto, trina į įvairius objektus, laižo ir kitaip kaso išangės sritį. Šeimininkai gali pastebėti, kad augintinis dažniaus nei įprastai pradeda tuštintis arba stanginasi be rezultato. O taip pat ant išmatų gali atsirasti kraujo bei pūlių, kurie gali būti matomi ir aplink išangę.

Jei analinėse liaukose dėl per intensyvios gamybos ar sutrikusio pasišalinimo pradeda kauptis sekretas, jos pradeda matytis guzelių esančių apie išangę pavidalu. Sritis gali būti paraudusi, karšta. Jei liaukos plyšta – atsiveria nemažos žaizdos, priklausomai nuo gyvūno dydžio gali būti net piršto skersmens. Šioms liaukoms taip pat būdingi navikiniai susirgimai, jie taip pat pasireiškia gumbais, žaizdomis. Taip pat esant paranalinių liaukų sutrikimui, dažnokai pastebimas skausmingas tuštinimasis, pakitusi uodegos laikysena, tenezmas (tai yra išangės sfinkterios spazmai, sukeliantys nemalonius jausmus, kurių dėka jaučiamas pastovus noras tuštintis, o nesituštinama arba pasituštinama labai mažais kiekiais).

Paranalinių laukų susirgimai yra labai skausmingi, todėl gyvūnas gali sunkiai leisti apžiurėti šią sritį (nors ir šiaip dauguma gyvūnų nemėgsta kai ji yra apžiūrima). Jei yra infekcinis ar uždegiminis procesas, gali pakilti kūno temperatūra. Gyvūnai gali būti irzlūs, neramūs arba atvirkščiai – letargiški. Pasitaiko atvejų, kad gyvūnai nustoja vaikščioti ir yra svarstomos paralyžiaus galimybės, o pasirodo jog augintinis nevaikšto dėl diskomforto sukeliamo paranalinių liaukų.

PREVENCIJA, PRIEŽIŪRA ir GYDYMAS

Ankstesniame straipsnyje esu minėjusi, kad nerekomenduoju šių liaukų spaudyti prevenciškai. Kartais tai yra daroma gyvūnų kirpyklose, augintinio grožio procedūrų metu. Toks profilaktinis spaudymas gali pakenkti keliais būdais. Pirma, nuolat stimuliuojamos liaukos gali pradėti gaminti daugiau sekreto. Be to pats spaudymas gali sukelti uždegimą, ypač, jei tai padaroma netaisyklingai arba grubiai. Esant sveikam gyvūnai, šių liaukų geriau apskritai neliesti, jokia priežiūra joms nėra reikalinga.

Jei pastebite, kad augintinis pats pradeda perdėtai domėtis šia vieta, yra didelė tikimybė, kad diskomfortą kelia šios liaukutės. Internete galima rasti filmukų, pamokančių kaip išspausti analines liaukas. Vis tik,, rekomenduočiau to nedaryti, o kreiptis į veterinarijos gydytoją. Ir tuoj paaiškinsiu kodėl. Pirmiausia, veterinarijos gydytojas įvertins situaciją ir nustatys priežastį, kas gali sukelti patologiją ir esant reikalui liaukas ne tik išvalys, bet ir paskirs tinkamą gydymą – kai kuriais atvejais gali būti reikalingi antibiotikai. Esant tam tikroms patologijoms, liaukas rekomenduojama ne tik išspausti, bet ir praplauti. O prastai spaudžiantis (ko šeimininkas gali net nepastebėti), gydytoja nustatys kur problema – užsikišusiuose latakuose, sutirštėjusiame turinyje ar pan. Su gydytoju taip pat galima aptarti galimybę pakoreguoti mitybą, jei manoma, kad patologijai įtaką daro būtent ji. Jei vis tik gyvūnas yra linkęs į sekreto kaupimąsi liaukose ir gydytojas rekomenduos jas profilaktiškai valyti, geriausia, jei Jus gyvai išmokintų tai padaryti. Parodytų kur tiksliai laikyti pirštus ir kaip stipriai spausti, kad neprisidaryti papildomos bėdos.

Iš esmės yra du spaudimo būdai – vidinis ir išorinis. Išoriniu metodu spaudžiant, spaudžiamos abi liaukos kartu, suėmus jas nykščiu ir rodomuoju pirštu. Šio metodo minusas tas, kad taip spaudžiant pilnai ištuštinti liaukų yra neįmanoma. Vidiniu metodu spaudžiama kiekviena liauka atskirai. Nykštys lieka išorėję, rodomasis pirštas pateptas lubrikantu kišamas į išangę ir suėmus spaudžiama vienos pusės liauka, paskui analogišku metodu – kitos. Šiuo metodu liaukos yra ištuštinamos geriau. Vis tik išorinis metodas yra dažniau naudojamas mažiems gyvūnams, vidinis – didesniems. Tačiau tai taip pat priklauso nuo situacijos, dėl ko yra atliekamas latakų tuštinimas. Žemiau galite pamatyti filmuką, kaip atrodo šie metodai (anglų kalba).

Dėl patologijos skausmingumo, net ir specialistui išspausti liaukas esant pažeidimams gali būti sudėtinga. Todėl ypatingais atvejais gali būti reikalinga narkozė. Be to, pasireiškus paranalinių liaukų ligoms, dažnai reikalingi skausmą malšinantys antiuždegiminiai vaistai. Jei reikalingi antibiotikai, jie paprastai vartojami per burną arba leidžiami, bet papildomai gali būti ir sušvirkščiami į pačią liauką. Sudėtingais atvejais, gali būti reikalingas operacinis gydymas. Tačiau viena iš aktualiausių šios procedūros rizikų yra ta, kad netoliese praeina nervai įnervuojantys analinį sfinkterį ir operacijos metu jie gali būti pažeisti. Dėl to gali atsirasti išmatų nelaikymas, kuris gali būti laikinas arba visam laikui. Bet kuriuo atveju, kai kada ši procedūra yra neišvengiama, pvz., esant navikiniam susirgimams.