Išsiskyrimo nerimas

Išsiskyrimo nerimą jaučia apie 20% visos šunų populiacijos

Vienas iš labai dažnai girdimų klausimų iš klientų yra apie augintinių išsiskyrimo nerimą. Kai kurie keturkojai ( ir šeimininkai) stresuoja paliekami kambaryje nors kelioms minutėms, kitiems nerimas pasireiškia šeimininkui išėjus iš namų, kiti gali stresuoti tik šeimininku išvykus ilgesniam laikui. Išsiskyrimas gali neraminti augintinį momentiškai (pvz., per šeimininko atostogas) arba būti pastovus ir pasireiškiantis su kiekvienu šeimininko išėjimu. Nors apie išsisikyrimo nerimą dažniausiai kalba šunų šeimininkai, jis gali pasireikšti ir katėms. Šis straipsnis ir bus akcentuotas daugiau į šunis, tačiau naudingos informacijos ras ir kačių šeimininkai.

Ši streso rūšis yra itin problematiška. Esmė tame, kad jei kitų stresorių išvengti dažniausia įmanoma, niekada nesiskirti su augintiniu (net tumpam) yra itin sudėtinga. Apskritai apie stresą buvo rašyta ankstesniame straipsnyje, kurį galite rasti čia. O šiame – kalbėsime būtent apie išsiskyrimo sukeltas emocijas. Vis tik ragin perskaityti ir pirmąjį straipsnį, nes jame esantys patarimai gali padėti ir šiuo atveju.

Jokio pobudžio stresas nėra malonus nė vienam individui. O ilgalaikis dar ir kelia riziką sveikatai. Tačiau šio pobūdžio nerimas yra pavojingas ir tiesiogiai, nes jo kamuojami augintiniai graužia bei drasko įvairius daiktus dėl to gali susižeisti – nusilaužti dantį, įsipjauti, nusitrenkti elektra… Be to nerimo kamuojami augintiniai šokinėja ant palangių, baldų, o taip atsiranda traumų rizika. Vienas iš dažniausių dalykų ką dar pergyvendamo daro augintiniai tai be perstojo loja, kaukia, katės gali erzinančiai kniaukti. O tai dažnai sukelia nepasitenkinimą iš kaimynų – kai kuriais atvejais net prasideda grąsinimai šuns atžvilgiu. Būtent dėl išsiskyrimo nerimo šeimininkams kartais tenka atiduoti savo augintinį kitiems šeimininkams (kas ateityje tik didina nerimo jausmą) arba svarstyti būsto pakeitimo galimybes. Akivaizdu, kad šis jausmas yra žalingas ir augintiniui, ir šeimininkams, ir aplinkai. Maža to verta paminėti, kad išsiskyrimo nerimą jaučiantys šunys dažniau linkę į agresiją, impulsyvų elgesį.

Įdomus faktas tas, kad šunys užtrunka vidutiniškai 3.25 min nuo šeimininko išėjimo kol pradeda loti/ kaukti ir 7.13 min iki destruktyvios veiklos pradžios.

 Palestrini C, Minero M, Cannas S, Rossi E, Frank D. Video analysis of dogs with separation-related behaviors. Appl Anim Behav Sci. 2010;124(1–2):61–67.

Ar augintinis jaus išsiskyrimo nerimą ir kaip stipriai šis jausmas pasireikš, pasakyti negali niekas. Vis tik tai galima numanyti pagal keturkojo prisirišimą prie šeimininko. Jei augintinis nepaleidžia šeimininko iš akių – neleidžia išeiti į tualetą, nueiti į kitą kambarį – didelė tikimybė, kad ir šeimininkui išėjus jis smarkiai stresuos. Taip pat kai kurie faktoriai, didina tikimybę, jog ši problema pas augintinį yra. Taigi, išsiskyrimo nerimas dažniau pasireiškia patinukams, o kai kurių studijų duomenimis nekastruotiems/ nesterilizuotiems individams tikimybė irgi didesnė. Be to gali tekti pasukti galvą kaip užtikrinti ramybę namuose, pasiėmus augintinį iš prieglaudos ar radus. Taip pat kai kurių studijų duomenimis šis nerimas būdingesnis šuniukams, kurie nuo mamos ir vados buvo atskirti ankščiau nei 60 – ties dienų. Apskirtai manoma, kad didžiausią įtaką išsiskyrimo nerimo atsiradimui turi augintinio gyvenime patirti smarkūs praradimai. O kas gali būti didesnis praradimas nei prarsti artimą? Pastebėta, kad išsiskirimo nerimą inicijuoti gali tiek ilgas augintinio palikimas kai jis laiką leidžia vienas, tiek ir ilgas buvimas neišsiskiriant su šeimininku, po kurio seka nors ir neilgas šeimininko išėjimas. Būtent dėl šios priežasties karantino laikotarpis daliai gyvūnų galėjo būti lemiamas.

Patarimai, norint išvengti išsiskyrimo nerimo išsivystymo:

  • Kritinis periodas šuniukams yar tarp 5 -to ir 10 – to mėnesio. Šiuo periodu yra būtina aktyvi socializacija. Šiuo metu šuniukas turi keliauti, matyti besikeičiančią aplinką, bendrauti su skirtingais žmonėmis;
  • Augintiniui tinkamas fizinis ir mentalinis krūvis. Kai kuriuose tyrimuose pastebėtas ryšys, kad augintiniai rečiau patiria išsiskyrimo nerima namuose, kuriuose kartu gyvena vaikai. Tačiau šią informaciją galima interpretuoti įvairiai – turbūt yra tikėtina, kad tokiose šeimose augintinis gauna daugiau dėmesio ir daugiau fizinio krūvio, tai reiškai yra labiau išsikrovęs, pavargęs, labiau patenkintas jo žaidimų poreikis. Panašūs duodmenys yra gauti ir su gyvenamąją aplinka – bute gyvenantys keturkojai nerimą jaučia dažniau. Manyčiau tai taip pat nutinka būtet dėl dirgiklių trūkumo, mažesnio fizinio krūvio nei lauke gyvenančių augintinių;
  • Pastebėta, jog išsiskyrimo nerimas gali atsirasti pasikeitus namams, išsikrausčius namų gyentojui, pakitus šeimininko rutinai. Kartais užtenka vienos stresinės situacijos kai augintinis buvo paliktas (pvz., viešbutyje, pas giminaičius), kad augintiniui pradėtų vystytis ši streso rūšis (ten nebūtinai būna blogai, tiesiog augintinis itin jautriai sureaguoja į įlgesnį šeimininko nebuvimą). Tam, kad ši problema neįsismarkautu, labai svarbu ją pastebėti kaip įmanoma ankščiau ir pradėti koreguoti.
  • Ramybę augintiniui užtikrina rutina. Ypač į stresą linkusiam augintiniui labai svarbu turėti rutiną – šėrimo, pasivaikšiojimų, žaidimų laiko ir t.t. Jei matote augintinio nerimo ženklų, būtų labai gerai, jei augintinio vienatvės laike taip pat atsirastų rutina, t.y. šeimininkai išeitų ir grįžtų daugmaž tuo pačiu metu;
  • Kai kuriuose tyrimuose yra pastebėta, kad keturkojai, miegantys šeimininkų lovose patiria didesnį išsiskyrimo nerimą, nei miegantys savo guolyje. Šie duomenys nėra iki galo ištirti ir vertinami kontraversiškai. Vis tik gyvūnas neabejotinai papildomai stresuos, jei yra įpratęs miegoti šeimininko lovoje, o staiga (pvz., šeiminikui išvykus į kelionę) jam teks miegoti guolyje viešbutyje ar svetimuose namuose. Guolis gerai dar ir tuo, kad jis gali keliauti kartu su augintiniu ir yra tarsi dalelė įprasto gyevnimo;
  • Svarbu, kad nuo pat mažens, vienas paliktas gyvūnas turėtų ką veikti. Jam turėtų būti palikta žaislų, kramtalų. Gal efektyviai veikia protiniai žaizlai (pvz., su maistu viduje, užduotimis). Be abejo augintinis turi jaustis komfortabiliai, t.y. turėti kur patogiai atsigulti, šviežio vandens, aplinka turėtų būti tinkamos temperatūros. Be to rekomenduojama, kad prieš šeimininkui išeinant, augintinis gautų pakankamą fizinį krūvį ir būtų pavargęs, norėtų ilsėtis.
  • Mums labai įprasta itin šiltai ir aktyviai pasisveikinti/ atsisveikinti su savo keturkojais. Vis tik šitoje vietoje yra programuojama klaida nuo pat mažens. Augintinis nežino ką reiškia „labas“ ir  „ate“. Jei mes tą pasakome labai lakoniškai išeidami/ grįždami, augintinis tam ir nesuteikia didelės rekšmės. Tačiau, jei mes tai darome labai aktyviai (o ypač, jei tuo metu ir patys jaučiame stresą) augintinis supranta, kad tai kažkoks labai ypatingas momentas, kurį reikia priimti su labai daug emocijų… o tos emocijos pradeda kelti nerimą;
  • Pratinkite augintinį prie to, kad jam kartais reikia pabūti vienam nuo pat mažens: nebūtina jį palikti kelioms valandoms, galima išeiti bent į kitą kambarį. Į tai gyvūnas turėtų reaguoti visiškai natūraliai;
  • Vengti bausmių yra universalus patarimas visiems gyvūnams. Vis tik į stresą linkusių keturkojų ypač negalima bausti net jeigu jie ir vėl suvalgė Jūsų sofą…

Kaip minėta ankčiau, išsiskyrimo nerimas augintiniams dažniausiai pasireiškia graužimu ir vokalizacija. Vis tik yra ir kitų požymių, galinčių rodyti šią problemą. Būtent dėl streso augintinis gali šlapintis/ tuštintis ne tam skirtoje vietoje arba išsilaižyti/ išsipešioti kailį – šie požymiai ypač būdingi katėms. Būtent jausdamas nerimą (ar artėjantį šeimininko išvykimą) augintinis gali pradėti seilėtis, vaikščioti iš kampo į kampą, drebėti, cypti, kniaukti, sekioti iš paskos. Pasitaiko atveju, kai jausdami šeimininko išvykimą gyvūnai pradeda darytis agresyvūs. Dėl dažno šeimininko nebuvimo ir jo sukelto streso gyvūnui gali prasidėti depresija. Iš tikrųjų, patį nerimo piką gyvūnas pasiekia tik šeimininkui išėjus, vėliau jis po truputį rimsta. Vis tik pats pirmasis piko laikotarpis kai kuriems gyvūnams užtrunka labai ilgai. Taip pat atkreipkite dėmesį kaip gyvūnas Jus pasitinka. Perdėtai didelis ir užsitęsęs džiaugsmas šeimininkui grįžus taip pat yra vienas iš išsiskyrimo nerimo požymių. Ypač jei toks hiperlaimės jausmas pasireiškia šeimininkui grįžus net labai greitai nuo išėjimo – kelių minučių bėgyje.

Kaip minėta, išsiskyrimo nerimas gali pasireikšti ir katėms, ir šunims. Nors pasitaiko įvairiame amžiuje, dažniau tai yra jaunų – vidutinio amžiaus gyvūnų problema. Norint diagnozuoti šį sutrikimą, rekomenduotina pasistatyti vaizdo filmavimo kamerą. Išsiskyrimo nerimas nuo kitų ligų yra atskiriamas iš šeimininko pasakojimų, jei įmanoma – filmuoto vaizdo. Pagal požymių pasireiškimą, turėtų būti atliekami šlapimo, odos tyrimai, įvertinama ar yra galimų skausmo priežasčių. Atsižvelgiama į amžių, gyvenimišką patirtį, gyvenimo būdą, kastracijos/ sterilizacijos būklę. Vis tik diagnozės nustatymui vienas svarbiausių aspektų yra sužinoti kuriuo metu prasideda ir kaip vystosi požymiai, nes esant išsiskyrimo nerimui, netinkamas elgesys atsiranda per pusvalandį nuo šeimininko išėjimo (tačiau gali būti keli pasikartojantys ciklai), veiksmai nėra atleikami šeimininkui esant. Išsisikyrimo nerimą svarbu diferencijuoti nuo tualeto įgūdžių nebuvimo, dresūros trūkumo, nuobodulio, nepakankamo fizinioir emocinio krūvio.

Patarimai, jei Jūs ir augintinis susiduriate su šia problema:

  1. Pirmasis ir svarbiausias patarimas – konsultuokitės su profesionaliais dresuotojais ar gyvūnų elgesios specialistais! Veterinarai gali pasiūlyti vaistus nerimui malšinti ir kartais nerimas toks stiprus, kad jie tikrai reikalingi, tačiau problemą išspręsti gali padėti tik tame besispecializuojantys profesionalai.
  2. Antras gyvūnas namuose gali padėti išspręsti problemą. Tada namuose bus daugiau veiksmo ir augintinis nesijus toks vienišas. Vis tik reikia apsvarstyti ir galimybę, jog antras augintinis pirmajam taip pat gali kelti stresą. Ypač, jei kalbame apie kate.. Be to nėra jokio garanto, kad antajam taip pat nesivystys išsiskyrimo nerimas. Todėl šis varaintas turi būti labai atsakingai apsvarstomas.
  3. Nors į narvus žmonės žiūri įvairiai, o kai kurie ypač griežtai pasisako prieš, reikia pripažinti, jog vilkai iš kurių šunys kilę mėgsta miegoti pasislėpę oloje. Taigi ir narvas augintiniui gali suteikti tam tikrą saugumo jausmą. Be abejo svarbu, kad jis tuo pačiu nebūtų naudojamas kaip bausmė, augintinis jame nepraleistų per daug laiko, būtų padėtas ramioje, nestresuojančioje vietoje. Idealu, jei augintinis prie narvo būtų įpratęs nuo mažens – tokiu atveju keturkojai jį laiko savo „namais“. Be to jei šeimininkui nesant namuose, augintinis būna narve, yra išvengiama žalos graužiant pavojingus daiktus, taigi – augintiniui yra saugiau (dėl jaunatvinio graužimo taip pat). Vienintelis akcentas: jei augintinis linkęs į savęs žalojimą – graužimą, laižymąsi – uždarius narve (ypač jei keturkojis nepratęs), šis polinkis gali sustiprėti.
  4. Esant reikalui, veterinaras gali rekomenduoti preparatus skirtus stresui mažinti. Nors naudos jie gali duoti ir vieni, nes gyvūnas jausis labiau atsipalaidavęs, iš principo turėtų būti naudojami kartu su dresūra. Augintiniams gali būti skiriami feromonai, sukuriantys jaukesnę atmosferą, atpalaiduojantys kramtukai, žoliniai arba medikamentiniai preparatai.
  5. Efektyvios yra desensibilizuojančios technikos. Tai reiškia, kad augintinis iš pradžių paliekamas kelioms sekundėms. Grįžus pagiriamas. Po truputį tas laikas ilginamas iki kelių minučių. Vėliau keliolikos ir taip toliau. Viskas turi būti daroma po truputį ir augintiniui tinkamu ritmu, be streso ir nesukeliant neigiamų asociacijų. Net jeigu nepavyksta, negali būti jokių bausmių! Idealu, jei periodu kada treniruojama ši technika, šeimininkas turėtų galimybę nepalikti augintinio ilgam laikui vieno.
  6. Kartu su desensibilizuojančia dresūra naudinga taikyti pakaitinę metodiką, kada gyvūnas supranta, jog šeimininko išėjimas (nemalonus jausmas) gali kartu atnešti pvz., idomų žaislą, skanų maistą ar pan. (malonus jausmas). Taigi, tikslas šuns nemalonią savijautą, pakeisti džiugia. Tam puikiai tinka intelektiniai žaislai su paslėptu maistu. Tokiu atveju šeimininkas išeina, bet augintinis gauna įdomų žaislą, su kuriuo žaisdamas gauna ne tik smagios veiklos, bet ir randa skanaus maisto (tai turėtų būti kažkoks ypatingai augintinio mėgstamas skanėstas). Taip suformuojamas ryšys tarp buvimo vienam ir tarkime skanaus maisto – tada ir buvimas vienam nebeatrodo toks baisus.

Plačiau apie desensibilizuojančias technikas ir kitas metodikas galite skaityti čia (anglų k.).

PLAČIAU APIE IŠSISKYRIMO NERIMĄ ŠUNIMS:

Sargisson R. Canine separation anxiety: strategies for treatment and management. Vet Med (Auckl). 2014;5:143-151

SUSIJUSIOS PREKĖS:

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.