Leptospirozė yra viena iš labiausiai paplitusių zoonozių pasaulyje. Kasmet užfiksuojama daugau kaip milijonas žmonių susirgimų šia liga visame pasaulyje.

Leptospirozės pasireiškimas gali būti labai įvairus. Tai labai smarkiai susiję su ligą sukėlsiu serovariantu ir sergančiojo imuniteto stiprumu. Kai kurie šunys gali sirgt besimptome ligos formą, o kitiems liga pasireiškia taip sunkiai, kad net ištinka mirtis. Mirtis dažniausiai ištinka tuos augintinius, kurių inkstai būna itin smarkiai pažeidžiami.

UŽSIKRĖTIMAS

Užsikrėsti leptospiroze gali bet kokio amžiaus, lyties ir veislės šunys. Katės užsikrėsti irgi gali, tačiau iš principo ši liga joms nėra aktuali – jos serga besimptome forma arba labai silpnai, o apskirtai duomeų apie tai yra itin mažai. Liga perduodama per tiesioginį arba netiesioginį kontaktą. Patogenas pagrinde platinamas su šlapimu. Galima užsikrėsti per tiesioginį kontaktą arba šlapimu užterštus dubenėlius, žaislus, žemę. Liga į organizmą dažniausia patenka per gleivines, nubrozdintas vietas. Tačiau yra ir kiti keliai – per įkandimus, nėštumo metu per placentą, suėdus užkrėstą mėsą.

Patogenas nesidaugina aplinkoje. Tačiau tinkamomis sąlygomis joje gali išsilaikyti savaitėmis ar mėnesiais. Vis tik leptospiros yra jautrios užšalimui, UV spinduliams. Leptospiros mėgsta drėgmę ir šilumą, todėl užsikrėtimai dažnai susijęs su lietingu sezonu – Rytų Europos geografinėje zonoje – vasaros pabaiga/ rudeniu. Apskritai rizikos faktorius užsikrėtimui yra vanduo, ypač šiltesnis ir stovintis. Būtent dėl šios priežasties nereikėtų šunims leisti gerti iš upelių, tvenkinių, balų. Praktikoje užsikrėtimai dažniau susiję su medžiokliniais arba kaimo vietovėje laikomais / dažnai būnančiais gyvūnais. Mieste užsikrėtimai dažnesni tose vietose, kur yra būdingi naminių gyvūnų kontaktai su laukiniais gyvūnais, ypač graužikais.

LIGOS PASIREIŠKIMAS

Inkubacinis periodalas labai skirtingas, prikalusomai nuo gauto patogeno kiekio, gyvūno imuninės sistemos, tikslaus patogeno serovarianto. Įprastai šis periodas varijuoja nuo vienos iki septynių dienų.

Dažniausiai dėl leptospirozės atsiranda ūmus inkstų pažeidimas. Taip pat gali išsivystyti kepenų nepakankamumas. Besilaukiančios kalės gali abortuoti. Kai kuriais atvejais atsiranda uveitas, koagulpatijos. Ankstyvose ligos stadijose atsiranda karščiavimas, kartu gali prasidėti drebėjimas, raumenų silpnumas, gyvūnas nenori judėti. Vėlesni požymiai priklauso nuo pažeidimo vietos. Atsiradus inkstų pažeidimams, stebima poliurija – polidipsija (padidjęs gėrimas, šlapinimasis) arba atvirkščiai – sumažėjęs šlapimo kiekis ar visiškas nesišlapinimas. Kartu matomas silpnumas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmas, dehidratacija, gyvūnas atsisako ėsti. Atsiradus kepenų pažeidimams gleivinėse pradeda ryškėti gelta. Jei paveikiamos akys, atsiranda konjungtyvitas (akių gleivinės uždegimas) ar uveitas (akies kraujagyslinio dangalo pažeidimas). Tokiais atvejais matomas akių paraudimas, sausumas, šviesos baimė, vokų paburkimas, skausmas ir kiti požymiai. Leptospirozė taip pat gali pažeisti kvėpavimo sistemą – tokiu atveju matomas padažnėjęs kvėpavimas arba dusulys. Rečiau atsiranda koagulopatijos – krešumo sutrikimai – tokiais atvejais galima pastebėti kraujavimą iš nosies, kraują šlapime, išmatose, išvemtame turinyje, kraujosrūvas ant kūno.

DIAGNOSTIKA IR GYDYMAS

Manoma, kad liga yra gana dažnai nediagnozuojama dėl savo nespecifiškumo. Sergant, tiek fizniai, tiek laboratoriniai tyrimai yra gan bendro pobūdžio, nenurodantys būtent į leptospirozę. Todėl liga dažnai yra neįtraukiama į diferencinės diagnozės sąrašą. Liga diagnozuojama remiantis anamneze, klinikiniais požymiais, kraujo/ šlapimo tyrimų rezultatais. Diagnozei patvirtinti atliekamas greitasis testas iš kraujo. Taip pat leptospirozė gali būti nustatoma laboratorijoje. Įtariant leptospirozę labai svarbu žinoti šuns vakcinacijos istoriją ir gyvenimo būdą.

Pati liga gydoma antibiotikais,įprastai naudojamas 14 d. kursas. Vis tik, priklausomai nuo pasireiškimo stiprumo, liga ne visada yra išgydoma. Skirtingų studijų duomenimis, mirtingumas nuo 25 iki net 50 %. Taip pat gydymui gali būti skiriami simptominiai medikamentai, tokie kaip vaistai nuo vėmimo, lašelinės ir panašiai. Jei viename namų ūkyje gyvena keli šunys ir vienam yra patvirtinama leptspirozė, gydymo kursas rekomenduojamas ir kitam šuniui, nepaisant to, ar yra ligos požymių.

PROFILAKTIKA

Šios ligos kontrolei yra labai svarbi profilaktika. Leptospirozės vakcina yra viena iš dažniausiai naudojamų ir lengvai prieinamų. Paskiepyjus šia vakcina apsauga nėra šimtaprocentinė, nes Lietuvoje naudojama vakcina apima tik du serovariantus. Vis tik būtent šie variantai yra patys dažniausi, todėl augintinį skiepyti verta. Be to kai kurių studijų duomenimis, yra įgaunamas ir kryžminis imunitetas, dalinai apsaugantis nuo kitų serovariantų. Pirmą kartą šuniukai yra skiepyjami 2 kartus su 2 – 4 savaičių skirtumu. Pirmą kartą vakcina leidžiama 8 – 9 savaičių šuniukui. Vėliau revakcinuojama kasmet, imunitetas šiai ligai išsilaiko tik vienerius metus. Jei augintinis daug laiko praleidžia kaimo vietovėse prie natūralių vandens telkinių, veterinarijos gydytjas gali rekomenduoti papildomą vakcinos dozę praėjus 6 mėn. po pirminės vakcinacijos.

Norite paskiepyti savo šuniuką? SUSISIEKITE ir užsirašykite vizitui.

Prenumeruokite VET Blog naujienas el. paštu, sekite blog’ą Facebook bei Instagram paskyrose.

Blog’ą galite rasti ir Contribee platformoje spausdami čia arba skanuodami QR kodą: 

Šaltiniai:

Tamara Ricardo, M. Andrea Previtali, Marcelo Signorini, Meta-analysis of risk factors for canine leptospirosis, Preventive Veterinary Medicine, Volume 181, 2020,