Rusų toiterjerai gali būti dviejų tipų – ilgaplaukiai ir trumpaplaukiai. Jie yra viena iš mažiausių šunų veislių. Gyvena gan ilgai, vidutinė gyvenimo trukmė 12 – 13 m., bet gali gyventi ir gerokai ilgiau. Gana stiprios sveikatos šunys, paprastai neturintys ypač daug sveikatos problemų.

Šiame sąraše pateikiamos būdingesnės šiai veislei ligos. Jas reikėtų turėti galvoje, norint kuo ankščiau atkreipti dėmesį ir greičiau pagydyti augintinį. Vis tik tai tikrai nereiškia, kad kiekvienas šios veislės šuo viena iš jų serga.

DANTYS

Tai viena dažniausių problemų mažų veislių šunų tarpe, paveikianti iki 80% šunų iki 2 m. amžiaus. Pirmiausia ant dantų pradeda kauptis apnašos, kurios vėliau įtakoja infekcijos atsiradimą, dantenų uždegimą ir kitas patologijas burnos ertmėje. Taip pat burnos ertmės sveikata yra susijusi su inkstų, kepenų, širdies, sąnarių ir kitų ligų rizika. Dėl dantų būklės, gyvenimo trukmė gali sutrumpėti net 1 – 3 metais. Norint išvengti dantų problemų, augintiniams būtina reguliari dantų priežiūra.

Taip pat šiems mažyliams būdingas pieninių dantų užsilikimas. Dažniausiai tai nutinka su iltiniais dantimis, tačiau laiku nekristi gali ir kiti dantys. Tokiu atveju rekomenduojamas traukimas. Jis paprastai atliekamas kai šalia esantis nuolatinis dantukas jau siekia apie pusę pieninio danties ilgio, o šis dar visiškai nejuda. Tačiau tikslią rekomendaciją ar jau laikas traukti, pasako veterinarijos gydytojas, įvertinęs šuniuko dantų būklę. Paprastai tai atliekama iki 9 mėn amžiaus. Ar vis tik pieninis dantukas vėliau iškris ar taip ir užsiliks, niekas tiksliai pasakyti negali, tačiau traukimas rekomenduojamas dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, burnoje esant per dideliam dantų kiekiui, gali net ir neatitaisomai susigadinti sąkandis bei nuolatinių dantų išsidėstymas (kas vėliau gali turėti kitų, ne tik estetinių, neigiamų pasėkmių). Antra, toje vietoje, kur susiglaudžia nuolatinis ir pieninis dantukai, labiau kaupiasi apnašos ir tai yra puiki terpė ligai vystytis. Todėl vos išdygęs, nuolatinis dantis jau yra žalojamas. To pasekoje atsiranda blogas burnos kvapas, dantenų jautrumas ir skausmas, nuolatinis dantis su laiku net gali iškristi.

KELIO GIRNELĖS LIUKSACIJA

Jei kelio girnelė laikas nuo laiko nuslenka į šoninę kojos dalį, išslysdama iš savo griovelio, tai yra vadinama kelio girnelės liuksacija. Dažniausi šeimininkų pastebimi požymiai tai keistas momentinis gyvūno elgesys: peršokimas nepastačius galinės kojos, galinės kojos pakratymas bėgant, staigus sustojimas žaidžiant, pašlubavimas kelis žingsius ir vėl bėgimas be jokių požymių. Tokiais veiksmais – kelis kartus ištiesdamas ir sulenkdamas koją – gyvūnas grąžina girnelę į savo anatominę poziciją. Dažnai ši būklė didelių problemų nesukelia ir šunys sėkmingai pragyvena visą gyvenimą. Tačiau, jei nuo dažno slankiojimo atsiranda sąnario pažeidimai, atsiranda ir skausmas. Šuo gali pradėti šlubuoti. Priklausomai nuo būklės gali būti skiriami tik papildai sąnariams, tinkamas fizinis krūvis. Labai svarbu kontroliuoti augintinio svorį. Vis tik sudėtingesniais atvejais gali būti reikalinga operacija.

ŠLAUNIKAULIO GALVUTĖS NEKROZĖ

Kitaip vadinama Legg-Calvé-Perthes liga. Tai yra dar viena skleleto patologija, būdinga šiems visumoje gana sveikiems keturkojams. Nors tikslios priežastys nėra aiškios, iš esmės ligos metu dėl tam tikrų priežasčių sutrinka kraujotaka į šlaunikaulio galvutę ir ji pradeta nekrotizuoti (apmirinėti). Šlaunikaulio galvutės struktūra pradeda silpnėti ir trupėti, atsiranda smulkūs lužiai. Jie sugyja ir randinis audinys sutvirtina kaulą, bet su laiku kinta galvutės forma ir atsiranda osteoartritas. Šunys šlubuoja, o klubas būna labai skausmingas, su laiku net stebimas raumenų masės praradimas paveiktoje kojoje. Liga pasireiškia ankstyvame amžiuje, paprastai apie 5 – 8 mėn, tačiau diapazonas svyruoja tarp 3 – 18 mėn. amžiaus. Ligai patvirtinti atliekamos rentgeno nuotraukos. Gydymas medikamentinis, siekiant sulėtinti osteoartrito vystymąsi ir sumažinti skausmą, tačiau kritiniais atvejais gali būti atliekama operacija, pašalinant šlaunikaulio galvutę. Šiai būklei taip pat itin didelę reikšmę turi svorio kontrolė ir tinkama fizioterapija.

ALERGIJA

Šie mažyliai yra gan jautrūs ir jiems gana dažnai pasireiškia alergijos. Dėl alergijos atsiranda niežulys, praplikimai, šėrimasis, augintinis laižo pėdutes. Esant alergijai dažnai pradeda reikštis chroniškos antrinės odos ir ausų ligos, sukeltos bakterijų, mieliagrybių. Negydant su laiku būklė vis blogėja, antrinės ligos dažnėja ir stiprėja. Vis tik gera žinia yra ta, jog alergijoms lengvinti šiuo metu yra gan nemažai priemonių, kurios yra tikrai efektyvios. Vis tik jei kalbėtume apie maistines alergijas, pagrindinė priemonė, kurios reikėtų imtis – alergeno radimas ir jo elmininavimas. Jei su aplinkos alergenais tai padaryti ne visada įmanoma, su maisto – praktiškai visada. Apie alergiją plačiau galite skaityti čia.

AKYS

Progresuojančios tinklainės atrofijos atveju, pati tinklainė būna išsivysčiusi tinkamai, tačiau laikui bėgant pradeda prarasti savo funkciją. Liga yra progresuojanti, jos metu procesas vyksta palaipsniui – atrofuojasi tinklainės receptorinės ląstelės. Priklausomai nuo atrofijos laipsnio, šuo patiria regėjimo sunkumus prieblandoje arba tamsoje, o ligai progresavus atsiranda ir visiškas aklumas bet kokiame apšvietime. Priklausomai nuo formos, gali išnykti centrinis regėjimas, bet dar kurį laiką išlikti periferinis. Laikotarpis iki visiško aklumo priklauso nuo individo: kai kuriais atvejais tai gali būti keli metai, kitais – apie pusmetį. Liga paveikia abi akis, jos įgauna blizgantį atspalvį, vyzdžiai dažnai būna išsiplėtę. Efektyvaus gydymo ši liga neturi. Liga dažnais pasireiškia dar gan jauname amžiuje. Šiai ligai aptikti yra atliekami genetiniai tyrimai.

KAULŲ LŪŽIAI

Dauguma kitų įvardintų ligų yra nulemtos labiau genetiškai ir yra būdingos per veislės liniją. Tuo tarpu lūžius įtakoja grynai dydžio faktorius. Dėl savo mažumo ir trapumo šie šuniukai dažnai patiria traumas. Jos įvyksta įvairiomis aplinkybėmis – žaidžiant, krentant, autoįvykiuose ir pan. Lūžiai skirstomi į atvirus ir uždarus. Uždari tai kai lūžį slepia oda, atviri – kai kaulų lūžgaliai matyti. Vis tik abu tipai yra be galo skausmingi ir jiems reikalinga neatidėliotina pagalba. Šiuo atveju būkite labai atsargūs, nes dėl didelio skausmo augintinis gali įkąsti. Pirmosios pagalbos tikslas esant lūžiui yra imobilizuoti lūžusią vietą, neleisti gyvūnui judėti ir kuo greičiau pristatyti pas veterinarą, kad augintinis galėtų gauti tinkamų preparatų nuo skausmo. Jei įtariate, jog lūžis ar skilimas yra stubure ar šonkaulių srityje, gyvūnas turi būti kuo mažiau judinamas ir transportuojamas ant kieto stabilaus pagrindo, negalima jo nešti rankose. Tuo atveju, jei galimas lūžis galūnėje, transportavimo metu galūnė turėtų būti sutvirtinta, pvz., subintuojama kartu su kietu daiktu, tarkime pagaliu, kad kuo mažiau judėtų per lūžio vietą. Jei lūžis atviras, žaizda turėtų būti pridengiama, kad į ją patektų kuo mažiau purvo. Gyvūnų kaulų lūžius didžiąja dalimi atvejų rekomenduojama operuoti, vis tik reikia turėti galvoje, kad įprastai tai daroma tik praėjusi trupučiui laiko nuo pačio lūžio momento. Tokia schema yra reikalinga, nes atliekant operaciją kol nesumažėjęs tinimas, komplikacijų rizika didesnė. Vis tik laikotarpiu tarp lūžio ir chirurginės procedūros kritinis dalykas yra nuskausminamieji vaistai ir griežtas judėjimo ribojimas su kokybiška lužio stabilizacija. Jei įtariate, kad įvyko lūžis, negirdykite ir nešerkite gyvūno iki kol pateksite pas veterinarą, nes tai gali sutrukdyti atlikti reikalingas procedūras. Daugiau apie pirmąją pagalbą augintiniams galite rasti kituose blog’o straipsniuose.