Gausus augintinio šėrimasis

Šėrimasis yra natūralus procesas, kurio metu yra pašalinamas negyvas plaukas ir atlaisvinama vieta naujam kailiui. Šėrimosi nebuvimas kai kuriais atvejais net gali signalizuoti apie sveikatos sutrikimus.

Kas yra normalus šėrimasis, o kur riba jau peržengta ir gyvūnas šeriasi per gausiai? Yra bendros tendencijos, tačiau į šį klausimą geriausiai gali atsakyti keturkojo šeimininkas, daugiausiai matantis ir geriausiai pažįstantis savo augintinį.

Yra bendros tendencijos, jog skirtingų veislių augintiniai šeriasi skirtingai. Pvz., tokie šunys kaip Matos bišonai kailio praktiškai nemeta. Akitos labiau linkusios šertis sezoniškai, o štai Auksaspalviai retriveriai įprsatai šeriasi visus metus. Taip pat šėrimasis priklauso nuo gyvenamosios aplinkos – lauke daug laiko praleidžiantys šunys ar katės įprastai šeriaisi smarkiau ir sezoniškai, o štai naminiai – silpniau ir visus metus. Šertis gyvūnas turėtų daugmaž tolygiai, jei plaukas krenta plėmais – tai neabejotinai indikuoja problemą.

Ir vis tik, koks konkrečiai yra augintinio šėrimosi ciklas, trukmė, greitis, išmetamo plauko kiekis yra labai individualu. Kai kurie gyvūnai kailį keičia per ilgesnį laiką, todėl savininkams neatrodo jog augintinis gausiai šeriasi. Kiti gyvūnai kailį keičia gan intensyviu tempu ir atrodo, jog augintinis šeriasi labai gausiai. Tačiau, jie nėra išplikimų, oda ir kailis atrodo sveiki bei neišsausėję, plaukas blizga, nelūžinėja ir pan. įprastai tai nėra problemos ženklas. Tai daugiau diskomfortas šeimininkui (dėl nešvaros namuose), bet jis gali būti sumažinamas taisyklinga ir pastovia gyvūno kailio prežiūra, t.y. reguliariu šukavimu ir tinkamu augintiniui maudymo dažniu.

PER SMARKUS ŠĖRIMASIS

Yra daugybė priežasčių, dėl kurių augintinis gali šertis per gausiai. Vis tik, esant sveikatos sutrikimams, įprastai šėrimasis nėra vienintelis požymis, kurį pastebi šeimininkai. Kartu matome ir kitus signalus, pvz., išsausėjusią odą, pleiskanas, paraudimą, riebaluotą plauką, niežulį, sveikatos pokyčius ar pakitusią elgseną. Taigi, štai kokios gali būti priežastys lemiančios per intensyvų šėrimasi:

  • Alergija. Yra daugybė galimų alergenų – maisto, aplinkos, vabzdžių įkandimai ir kt. Jie visi gali įtakoti plauko kritimą. Alergijos atveju dažniausiai be plauko kritimo matomas ir niežulys, pėdų laižymas, paraudimai. Prikalusomai nuo alergeno, gali būti seziniškumo tendencija, pvz., jei augintinis yra alergiškas žiedadulkėms.
  • Netinkamas maistas – prasta arba netinkama dieta gali būti priežastis, kodėl augintinis gausiai šeriasi. Gausus augintinio šėrimasis gali būti požymis, kad organizmui trūksta tam tikrų vitaminų, mineralų ar maisto medžiagų. Aukštos kokybės komercinių pašarų gamintojai nuolat tobulina savo formules, stengdamiesi jas kaip įmanoma labiau pritaikyti augintinio poreikiams. Vis tik, net ir pats geriausias maistas augintiniui turi tikti. Todėl, ypač jautresnio organizmo gyvūnai tiesiog turi atrasti sau tinkamą dietą. Jei organizmui trūksta medžagų paprastai stebimas ne tik intensyvus šėrimasis, bet ir kailio, plauko sausumas. Dažniausiai tokiais atvejais gali pagelbėti papildai, skirti kailio būklei pagerinti, omega rūgštys, idealu būtų pakeisti maistą į labiau tinkantį augintinio poreikiams.
  • Oro drėgmė lemia odos išsausėjimą, to pasekoje plaukas taip pat gali slinkti labiau. Paprastai gyvūnų, kurių oda linkusi jautriai reaguoti į per mažą oro drėgmę, smarkus šėrimasis būna periodinis, dažniausiai prasidedantis kartu su šildymo sezono pradžia.
  • Nepakankamas suvartojamo vandens kiekis gali būti paprasta priežastis, kodėl augintinio oda išsausėja. Jei ji išsausėja, plaukas yra mažiaus sveikas ir daugiau šeriasi. Kiekvienas gyvūnas ir jo poreikiai yra individualūs, tačiau pagal bendrą taisyklė augintinis turėtų išgerti 30 – 70 ml/kg/d.
  • Hormonų disbalansas, toks kaip Kušingo sindromas, skydliaukės funkcijos sutrikimai ir kt. Plauko kritimas gali būti vienas iš ankstyvesnių šių ligų požymių. Esant hormoninams sutrikimams plikimas dažnai būna simetriškas, priešingai nei esant kai kurioms kitoms patologijoms. Esant hormoninams sutrikimams, įprastai kailis ne tik slenka, bet ir pakeičia struktūrą, tampa sausas, gali pakisti kailio ar odos spalva. Kai kuriais atvejais smarkų šėrimasi sukelia lytinių hormonų disbalansas. Kadangi alopecija dažniau susijusi su hormonų pertekliumi, efektą gali duoti kastracija arba sterilizacija šunims ir katėms.
  • Stresas. Gyvūno šėrimasi gali įtakoti tiek trumpalaikis, tiek ir ilgalaikis stresas. Įprastai tai būna ypač pastebima ant kačių – atnešus katę į veterinarijos kliniką ji ima itin intensyviai mesti kailį. Tačiau ir ilgalaikis stresas namų aplinkoje gali duoti panašų efektą – intensyvų šėrimasi. Taip pat dėl streso augintinis gali imti save laižyti, o per intensyvus laižymasis (arba net kančiojimasis) pažeidžia plauką, dėl ko jis su lauku iškrinta.
  • Parazitai. Tarkime, dėl užsikrėtimo blusomis gyvūnas gali ne tik kasytis tačiau ir imti mesti kailį vietomis arba nuo viso kūno. Esant demodekozei ar niežų erkėms, atsiranda plauko kritimas pažeistuose plotuose, tačiau gali būti ir generalizuotos formos, kada plinka visas augintinio kūnas. Esant cheileteliozei atrodo, tarsi gyvūnas būtų aplipės vaikštančiomis pleiskanomis.
  • Odos ligos sukeltos mielių, bakterijų, grybelių ar folikulitas taip pat gali įtakoti intensyvų plauko kritimą. Tačiau tuo pačiu dažniausiai matomi ir odos pažeidimai, niežulys, spuogeliai.
  • Nėštumas ir laktacija. Šiuo periodu tiek šunims, tiek katėms yra gan būdingas pasmarkėjęs šėrimasis. Įprastai jokių kitų požymių nesimato, tik pastiprėjęs plauko slinkimas.
  • Ausų uždegimas, sąnarių skausmas, akių problemos ir kt. Praplikimai ar intensyvus šėrimasis gali būti visai ne kailio ar odos problema. Jei gyvūnas turi sutrikimą kažkurioje kūno vietoje, jis tą vietą gali trinti, kasyti, laižyti. Dėl to atsiranda plaukų praretėjimas, išplikimai. Tarkime, katės su šlapimo takų problemomis gali laižyti pilvą, šunys su ausų uždegimu kasytis ausis, gyvūnas su akių problemomis trina snukį letenomis. Ir tai ką pastebi šeimininkas yra praretėjęs kailis, kuris net gali mėtytis išpešiotas gabalais ant grindų.
  • Amžius. Kai kurie šuniukai ir kačiukai pakeičia savo kailį po truputį ir šeimininkai net nepastebi smarkaus šėrimosi. Vis tik vaikišką kailį augintinis gali pakeisti ir gan intensyvi tempu, tuomet stebimas ir intensyvus šėrimasis. įprastai jis įvyksta apie šeštą mėnesį. Vis tik, augintinis gali pradėti keisti kailį ir nuo 3 mėn, o tai gali trukti net iki 2 metų amžiaus.

Prenumeruokite naujienlaiškius arba sekite blog’ą Facebook’e bei Instagram’e.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.