Daug šeimininkų vis dar įsitikinę, jog nemalonus gyvūno (ypač šuns) bunos kvapas yra lyg ir norma. Taip pat normalu, jog dantys ypač palei dantenų liniją šiek tiek apsinešę ar įgavę spalvą. Vis tik, sveika ir teisingai prižiūrima gyvūno burna turėtų turėti visiškai baltus dantis, švelniai rausvas dantenas ir iš jos neturėtų sklisti joks nemalonus kvapas.

Tiesa, nemalonaus kvapo (halitozės) priežastys gali slypėti ne tik bunoje, bet ir kituose organuose ar atsirasti dėl metabolinių ligų. Jei kvapas salsvas, gyvūnui galima įtarti diabetą. Jei kvapas panašus į šlapimo, reikėtų išsitirti dėl inkstų funkcijos sutrikimų. Itin nemalonus kvapas gyvūnui iš burnos gali sklisti sergant kepenų ligomis. Taip pat blogas burnos kvapas gali būti prie virškinamojo trakto, kvėpavimo takų sutrikimų. Ypač, jei gyvūnas alergiškas ar turi problemų su oda, blogas kvapas gali sklisti ne iš pačios burnos, o iš žaizdelių ar pažeidimų, esančių šalia burnos, pvz., ant lūpų. Jei be blogo kvapo stebimi ir patinimai galvos srityje, reiktų ieškoti abscesų, sinusų ligų. Taip pat kvapas gali atsirasti dėl vėžinių susirgimų. Ir vis tik, įvairiais duomenimis apie 80% šunų iki 3 m. amžiaus jau turi paveiktus dantis. Neabejoju, jog panaši tendencija vyrauja ir kačių tarpe. Taigi, drąsiai galime teigti, jog dažniausia blogo burnos kvapo priežastis slypi būtent dantų būklėje. Be to ir kitos ligos dažnai susijusios būtent su ja, pvz., abscesai ir sinusitai galvos srityje. Taip pat nustatyta, jog dantų būklė daro didelę įtaką kitų organų susirgimams: inkstams, kepenims, širdžiai ir t.t.

Didesnį polinkį į dantų problemas turi mažų veislių šunys ir katės. Todėl  tinkama jų dantų higiena ypač svarbi. Kai kurios katės yra tokios jautrios dantų apnašoms, kad net esant sąlyginai nedideliam jų kiekiui dantenos būna smarkiai paraudusios ir skausmingos, susidaro žaizdelės ant gleivinės. Jei tai chroniškai pasireiškia jaunam kačiukui, jam periodiškai reikia atlikinėti profesionalią higieną, kartais ir 4 kartus per metus, o tarpuose tarp šių procedūrų itin rūpintis dantų valymu. Tinkamai prižiūrint, kačiukai gali iš šios problemos išaugti sulaukę maždaug metų. Jei toks stiprus jautrumas dantų apnašoms pasireiškia suaugusiai katei, ypač sunkiais atvejais vienintelis sprendimo būdas yra išrauti visus dantis, nes kitaip katė jaučia nuolatinį chronišką skausmą burnoje. Laimei, šuniui ar katei išrovus visus dantis, jie puikiai prie to prisitaiko ir su laiku net gali ėsti sausą maistą. Beja, gyvūnams ėdantiems daugiau minkšto maisto, dantų ligos taip pat pasireiškia dažniau.

Jei gyvūnas yra visiškai sveikas, dantys prižiūrėti, o kvapas vis tiek nemalonus, reikėtų atkreipti dėmesį į tai ką gyvūnas valgo. Vis tik šiuo atveju nemalonus kvapas būna nepastovus, o atsirandantis tam tikrais momentais. Taip nutinka dėl šunų įpročio ėsti išmatas ar šiukšles, katėms, šeimininkų teigimu, nemalonus burnos kvapas atsiranda dėl pvz., pašaro su tunu ir pan. Taip pat esant nemaloniam burnos kvapui, nors bendra dantų ir sveikatos būklė gera, reikėtų atidžiai peržiūrėtis visus tarpdančius ir tarpus po dantenomis. Kvapas kartais atsiranda, nes šiose vietose užstringa maisto likučių, plaukų, svetimkūnių ar pan., ir pradeda veistis bakterijos, skleidžiančios šį kvapą.

Dažnai, šeimininkų manymu, gelsvas ar rusvas pigmentas ant dantų prie dantenų linijos yra normalus požymis, atsirandantis gyvūnui su kiekvienais metais. Vis tik tai yra netiesa. Ši pigmentacija atsiranda dėl maisto likučių ir bakterijų kaupimosi dantų paviršiuje. Nors tokia plėvelė ant dantų iš naujo kauptis pradeda tuoj po valymo (net ir profesionalios higienos), iš pradžių ji būna minkšta ir lengvai nuvaloma. Po maždaug trijų dienų, šios apnašos pradeda kietėti dėl mineralizacijos procesų ir nuvalyti jas tampa vis sunkiau. Jei šios kietėjančios apnašos ir toliau netvarkomos, prasideda uždegimas, dantenos tampa ryškiai raudonos, jautrios ir skausmingos. O bakterijos juda link danties šanknies. Dėl šių procesų yra naikinamas danties įsitvirtinimas kauliniame soste, dantis pradeda klibėti, pasidaro skausmingas. Taip pat, kaip jau minėta ankščiau, bakterijos gali patekti į kraujotakos sitemą ir suketi ar pabloginti kitų organų būklę, pvz., endokarditą.

Kaip ir vaikai, maži gyvūnai taip pat turi būti pratinami prie tinkamos dantų higienos. Idealiausias būdas ją palaikyti yra valyti dantis šepetėliu ir pasta. Tik niekada nedarykite to su žmonėms skirta dantų pasta, gyvūnams ji labai toksiška! Geriausia būtų dantis gyvūnams valyti kartą per dieną, tačiau jei neišeina kasdien tai atlikti reikėtų bent 2 – 3 kartus per savaitę. Jei gyvūnas jau yra vyresnis ir prie dantų valymo pripratinti nebėra galimybių, yra alternatyvų, tokių kaip geliai, skysčia į vandenį, specialūs žaslai, dantų priežiūrai skirtos dietos. Taip pat neblogą efektą duoda žali stambūs kaulai, tačiau šiuos reikėtų duoti atsargiai ir su priežiūra, dėl galimybės paspringti ar praryti. Taip pat galima kombinuoti kelis priežiūros būdus. Vis tik, kad ir kaip viliojančiai beskambėtų alternatyvos, dantų valymas šepetėliu ir pasta yra auksinis standartas dantų priežiūroje, duodantis geriausią efektą.

Taigi ką daryti, jei augintinio burna skleidžia iš ties nemalonų kvapą? Šioje situacijoje vizito pas veterinarą neišvengsite. Jei pasirodytų, jog kvapas sklinda ne dėl dantų problemų, diagnozuotos ligos bus gydomos kaip tinka tai ligai. Jei kvapas sklinda dėl dantų būklės, veterinaro įsikišimas taip pat būtinas. Kai burnoje prisikaupia sukietėjusių apnašų, jų nuvalyti jokiomis priemonėmis nebeišeina. Įmanoma tai padaryti mechaniškai nugremžiant, bet to daryti tikrai nerekomenduojama, nes yra smarkiai pažeidžiamas danties paviršius. Sukietėjusios apnašos turėtų būti šalinamos ultragarsiniu skaleriu, procedūra atliekama su narkoze. Šiuo metu sparčiai populiarėja dantų higiena atliekama ne veterinarų, be narkozės. Šiomis procedūromis itin susižavi vyresnių gyvūnų savininkai bijantys narkozės. Tačiau, noriu pabrėžti, jog tinkamai atlikta narkozė šiais laikais yra tikrai ganėtinai saugi. Be to, prieš ją rekomenduojama atlikti kraujo tyrimus, širdies apžiūrą, duodančius nemažai informacijos ar gyvūnas pajėgus atlaikyti narkozę. Tai yra saugiausias ir patikimiausias kelias. Pasirinkus antrąjį kelią, higieną be narkozės, Jūs rizikuojate kur kas daugiau, nes gyvūnui yra sukeliamas didelis stresas (gyvūnai net apsišlapina, pradeda tuštintis), skausmas. O higiena yra atliekama nekokybiškai, nes problematiškiausios vietos po dantenomis yra neišvalomos. Taip pat atliekant profesionalią higieną dantys yra poliruojami, ką kokybiškai atlikti nemigdytam gyvūnui praktiškai neįmanoma. Pasirinkus trečiąjį kelią, toleruoti nemalonų kvapą ir netvarkyti dantų, taip pat smarkiai rizikuojate. Nes kaip minėta ankščiau, iš dantų bakterijos migruoja po visą organizmą.

Taip pat norėčiau paminėti, jog jeigu manote, kad blogas burnos kvapas yra tik šuns ar katės problema, gali būti, jog klystate. Yra studijų, kurių duomenimis remiantis, yra keliamos hipotezės, jog augintinio burnos bakterijos, sukeliančios blogą burnos kvapą gali persiduoti ir šeimininkui.

Šaltiniai:

https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/15752112/

Blog’ą galite rasti ir Contribee platformoje spausdami čia arba skanuodami QR kodą: