Diabetu serga šunys ir katės. Diabeto yra dvi rūšys: diabetes mellitus ir diabetes insipidus. Diabetes mellitus yra kur kas dažnesnis gyvūnams, tai populiariąja kalba vadinamasis cukrinis diabetas. Tai chroninis metabolizmo sutrikimas, kurio neįmanoma išgydyti, tačiau jis gali būti sėkmingai kontroliuojamas vaistų ir gyvenimo būdo pokyčių pagalba.

Gliukozė yra svarbus organizmo ląstelių energijos šaltinis. Kai maistas organizme skaidomas, kai kurios medžiagos skyla į cukrų – gliukozę. Gliukozė pro žarnų sienelę yra absorbuojama į kraują, kurio pagalba yra transportuojama po visą organizmą. Kasa yra liaukinis organas esantis netoli skrandžio, ji išskiria insuliną. Insulinas yra ta medžiaga, kuri reguliuoja gliukozės įsisavinimą ląstelėse. Taip pat jis reikalingas riebalų ir baltymų metabolizmui.

Cukrinis diabetas gali išsivystyti trimis tipais:

• Insulino trūkumas. Tai dažniausiai pasitaikanti diabeto forma naminiams gyvūnams. Trūkumas atsiranda, nes kasa nefunkcionuoja arba funkcionuoja netinkamai ir nepagamina reikiamo kiekio insulino.
• Atsparumas insulinui. Kasa gamina insuliną, tačiuua ląstelės tinkamai į jį nesureaguoja, todėl nepasisavina gliukozės. Šis tipas dažnesnis seniems, nutukusiems gyvūnams.
• Laikinas diabetas. Kartais diagnozuojamas besilaukiančioms patelėms. Retais atvejais gali pasitaikyti ir rujojančioms.

Bet kuriuo iš šių atvejų rezultatas tas pats – kraujyje susikaupia per dideli cukaus kiekiai, o ląstelės yra „nevalgiusios“, nes nesugeba šio cukraus pasisavinti. To pasekoje organizmas nusilpsta ir pradeda skaldyti savo atsargas – riebalus. Todėl gyvūnas liesėja. Tuo tarpu kraujyje esantis gliukozės perteklius po truputį nuodyja vidaus organus. Atsiranda inkstų, širdies, akių, nervų, kraujagyslių pažeidimai. Gyūnai dažnai serga įvairiomis infekcijomis (pvz., odos).

Ankstyvieji požymiai, kuriuos pastebi savininkai tai padidėjęs vandens lakimas ir padažnėjęs šlapinimasis. Tuo pačiu metu krenta svoris, nors gyvūno apetitas pakyla. Nepastebėjus šių požymių ir nepradėjus gydymo, organizmas pradeda silpti. Atsiranda apatija, dingsta noras ėsti, gali prasidėti vėmimas. Labai svarbu kuo ankščiau pastebėti ir gydyti cukrinį diabetą, nes negydant ši liga gali būti mirtina. Laiku nesureguliavus cukraus kiekio ir jo pasisavinimo mechanizmo, vystosi katarakta (dėl jos gyvūnas gali apakti), padidėja kepenys, atsiranda chroninės šlapimo takų ir kitos infekcijos, gyvūnui gali prasidėti traukuliai, pažeidžiami inkstai, vystosi ketoacidozė – gyvybei pavojinga būsena, kurios metu padažnėja kvėpavimas, atsiranda dehidratacija, vėmimas, silpnumas, specifinis kvapas iš burnos.

Diabetas diagnozuojamas iš kraujo ir šlapimo tyrimų, tačiau jį nuspėti kai kuriais atvejais galima ir iš anksčiau aprašytų požymių. Todėl, ypač vyresniems gyvūnams, yra labai svarbios reguliarios profilaktinės apžiūros, kurių metu gyvūnas yra sveriamas, stebima jo kūno kondicija, šeimininkams yra užduodami specifiniai klausimai. Idealiu atveju yra reguliariai atliekami profilaktiniai kraujo ir šlapimo tyrimai, kuriuose galima stebėti atsirandančius pokyčius.

Yra keletas faktorių predisponuojančių diabeto atsiradimą:

1. Amžius. Nors diabetas dažniau diagnozuojamas vyresnio amžiaus gyvūnams ( 7 – 10 m. šunims ir vyresnėms, nei 6 m. katėms), visiškai atmesti jo tikimybės nereikėtų jokiame amžiuje.
2. Svoris. Antsvoris smarkiai didina riziką susirgti.
3. Lytis. Nesterilizuotos kalės ir katės serga dažniau nei patinai.
4. Chroninis arba besikartojantis pankreatitas. Kasos uždegimas gali pažeisti organą ir jis nebepagamins reikiamo kiekio insulino. Pankreatitą šunims gali sukelti kai kurie maisto produktai ir per didelis riebalų kiekis.
5. Gydymas steroidais. Dėl ilgalaikio gydymo, ypač neteisingai jį nutraukus, gali išsivystyti diabetas.
6. Hormoniniai ir kiti sveikatos sutrikimai. Pvz., Kušingo liga.
7. Genetika. Šios ligos tikimybė yra perduodama tiek per individualią šeimos liniją, tiek ir yra didesnė / mažesnė vienai ar kitai veislei.

Diabeto gydymas labai priklauso nuo individualaus atvejo. Visiems žinoma, jog diabetas yra gydomas kasdienėmis insulino injekcijomis, kurias rekomenduojama leisti vis į kitą vietą. Reikia žinoti, jog tiksli reikalinga dozė ne visada yra nustatoma iš karto. Individualiam gyvūnui reikalingos individualios dozės, todėl yra bandoma ir stebimas organizmo atsakas. Pirminė dozė gali būti didinama arba mažinama, kartais ji reikalinga vieną, o kartais kelis kartus per dieną. Vis tik kai kuriais atvejais ligos kontrolei užtenka sureguliuoti mitybą ir fizinį krūvį. Diabetikams turi būti šeriamas labai kokybiškas, mažai riebalų turintis pašaras. Skiriama griežta dieta ir negalimas joks maisto davimas „nuo stalo“. Jiems taip pat labai svarbus reguliarus aktyvus fizinis krūvis.

Patiko straipnis? Prisijunkite prie blog’ o ir sekite naujienas.

Blog’ą galite rasti ir Contribee platformoje spausdami čia arba skanuodami QR kodą: